Szyszkin Michaił Poradie kníh

Slovom „pismovnik“ sa v ruštine označovali normatívne zborníky vzorových listov, najprv najmä administratívne, od 18. storočia aj súkromné. Rovnaký názov má aj epištolárny román ruského spisovateľa žijúceho vo Švajčiarsku Michaila Šiškina. Nejde však o klasický román v listoch, skôr o podobnú zbierku súkromných, často aj ľúbostných listov, v ktorých autor inscenoval dokonalé súznenie oboch pisateľov, hoci sa nikdy nestretli. Líniu románového príbehu tvoria dva pravidelne sa striedajúce hlasy: ženský, Sašin, a mužský, Voloďov, ktoré napriek neprekonateľným časopriestorovým rozdielom vedú veľmi živý dialóg - sú ako dve sínusoidy, čo sa občas pretnú a potom letia svojím smerom. Ich priesečníky sú práve drobné detaily, čo spájajú svet, aby sa nerozsypal, a tie sú všade okolo nás.

Iš pažiūros nesudėtingas siužetas – keturios istorijos audžia romano meninį pasaulį: Šveicarijoje prieglobsčio siekiančių pabėgėlių istorijos, pasakojamos rusų kalbos vertėjui-vertikui; pastarojo meilės istorija Italijoje; laiškai sūnui, kuriuose atsispindi ir mitologiniai, istoriniai pasauliai, cituojami iš vertiko skaitomų knygų; ir Izabelos, dainininkės, kurios biografiją jis norėjęs parašyti, dienoraščiai. Įdomu tai, kad visos šios istorijos, daugiau ar mažiau, turi antrą – autobiografinį – dugną. O autoriui būdingas prozos žodingumas, muzikalumas ir plastika, tirštas psichologizmas, lyginami su Ivano Bunino, Vladimiro Nabokovo stiliais, romane Veneros plaukas vešėte veši, be to, atsklinda Jameso Joyce'o Uliso ribuliai. Tai antrasis Michailo Šiškino romanas lietuvių kalba (pirmas, Laiškų knyga, pasirodė 2012, „Vaga“). 2005 m. Veneros plaukas pelnė paradoksaliausios literatūrinės premijos – „Nacionalinio bestselerio“, o 2006 m. – „Didžiosios knygos“ trečiosios vietos apdovanojimus.